Gintaras ir puošia ir gydo

Gintaras ir puošia, ir gydo

Rytų kraštai garsėja savo gydomosiomis pirtimis, kai kurios Vakarų Europos šalys - alaus voniomis, Šiaurės valstybės - karštosiomis versmėmis, Lietuva - savo geltonuoju auksu - gintaru. Tačiau retai kada, po audros Baltijoje prisirankiojusios smulkučių gintaro gabalėlių, susimąstome, kad jais galima ne tik puoštis, bet ir gydytis.

Nuo beprotystės, skrandžio ligų, net geltos

Dar senovės graikų gydytojas Hipokratas (460-377 m. pr. Kr.) savo veikaluose aprašė gydomąsias gintaro savybes ir jo vartojimo būdus.

Senovės Romoje tikėta, kad jis saugąs nuo beprotystės, sutrintas su medumi gydąs gerklės, ausų ir akių ligas, o geriamas su vandeniu - skrandžio ligas.

Romėnų valstietės gintarinius medalionus nešiojo ne tik kaip papuošalą, bet ir kaip priemonę nuo liaukų tinimo, nuo gerklės ir gomurio skausmų. Rytų kraštuose buvo tikėta, kad gintaro dūmai stiprina žmogaus dvasią, suteikia drąsos. Gintaro sirupas - gintaro rūgšties ir opiumo mikstūra - Kinijoje vartotas kaip raminamoji antispazminė priemonė.

Senieji padavimai ir mitai byloja, kad mūsų protėviai, norėdami mirusiojo vėlę apsaugoti nuo piktųjų dvasių, smilkydavo gintaro smilkalais. Gimusį kūdikį smilkydavo tam, kad šis gerai augtų, jaunavedžius - kad laimingai gyventų, vykstančius į karą ar medžioklę - kad grįžtų su laimikiu.

Viduramžiais žmonės geltą gydydavo nešiodami gintaro karolius. Jie tikėjo, kad nesveiką odos geltonumą ir organizmo silpnumą į save sutraukia magiškoji gintaro jėga. Iki pat XIX a. pabaigos receptuose ir alchemikų užrašuose sutinkami terminai „Oleum succini“ (gintaro aliejus), „Balsamum succini“ (gintaro balzamas), „Extractum succini“ (gintaro ekstraktas).

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą gintaras naudotas įvairioms ligoms gydyti. Pvz., gintaro gabalėlių antpilas su degtine buvo geriamas vyrų potencijai palaikyti. Lietuvoje ir carinėje Rusijoje auklės turėjo nešioti gintaro karolius - manyta, kad jie apsaugos jas ir vaikus nuo ligų. Kūdikiams, ypač Vokietijoje, dar ir prieš Antrąjį pasaulinį karą rišdavo gintaro karolėlius, kad neskausmingai dygtų ir išaugtų tvirtesni dantys.

Ir dabar kai kurios moterys, susirgusios struma, nešioja nešlifuoto natūralaus gintaro vėrinį. Mat gintaras, liesdamasis su oda, kaupia elektrostatinį krūvį, oksiduojasi ir gamina gintaro rūgštį, kuri teigiamai veikia kvėpavimo organus, stimuliuoja nervų sistemą, gerai veikia širdį ir inkstus.

Saugo nuo UV spindulių, turi antiseptinių savybių

Gintaro preparatai naudojami ir šiuolaikinėje medicinoje ir netgi kosmetikoje. Kaliningrade (Rusija), Lodzėje, Krokuvoje (Lenkija) specializuotose įmonėse gaminama gintaro pudra, veido ir kūno šveitikliai, įvairiausi kremai, gintariniai rutuliai, smilkalai, gintaro prisodrinta arbata. (Norint jų pasigaminti, gintaro gabalėlį tereikia užpilti verdančiu vandeniu ir palaukus keliolika minučių lėtai siurbčioti. Savo savybėmis šis gėrimas prilygsta garsiajai kinų arbatai.)

Kosmetikoje naudojama gintaro pudra arba gintaro dulkės sudaro sluoksnį, odą saugantį nuo UV spindulių, o gintaro aliejus, sugebantis prasiskverbti pro epidermį, turi antiseptinių savybių, gydo žaizdas, stiprina imunitetą.

Nuo vaikystės gintaras mums asocijuojasi su maloniais pojūčiais: saldumu, švelnumu, gražiu skambėjimu, maloniu kvapu. Jis išplečia biologinės auros lauką, ir žmogus tampa labiau apsaugotas. Gintaras taip pat naudojamas čakroms valyti, o rankoje maigant nedidelį gintaro gabaliuką stimuliuojamas raumenų darbas, įgaunama daugiau stiprybės.

Neatsitiktinai viduramžiais ir vėlesniais amžiais turtingiausi malonumų trokštantys Europos monarchai savo rūmuose būdavo įsirengę gintaro kambarius. Visi žinome legendomis apipintą gintaro kambarį, kurį Prūsijos princas Frydrichas Vilhelmas 1716 m. padovanojo Rusijos valdovui Petrui I. Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiai atsiėmė šią dovaną ir išsivežė į Karaliaučiaus pilį. 1944 m. balandį britų bombonešiai miestą subombardavo. Pasibaigus karui, pilies rūsiuose šio unikalaus lobio jau nebebuvo. Jis nerastas iki šiol.

Kosminės energijos akumuliatorius

Mūsų dienomis, norint šį stebuklą pakartoti, prabangiausiuose Rusijos, Čekijos, Graikijos, Vokietijos, Japonijos viešbučiuose vienas po kito įrenginėjami gydomieji gintaro kambariai. Jų sienos, lubos ir grindys nuklojamos įvairių spalvų natūralaus gintaro gabaliukais, gintarinėmis plytelėmis, gintaro plokštėmis.

Pacientams čia taikoma gintaro terapija: jie gali gėrėtis gintariniais paveikslais, užsisakyti gydomąsias procedūras gintariniais aksesuarais, pritaikytais masažuoti įvairias kūno vietas - veidą, kūną, pėdas. Ypač efektyviai gintaras veikia pėdoje esantį vadinamąjį gyvybės tašką, per kurį žmogų pasiekia žemės energija. Pajutus, kad pėdos pavargo, skaudamas vietas rekomenduojama patrinti gintaro gabalėliu, ir skausmas sumažės. Gintaras jonizuoja, jį veikiant saulės spinduliais gaminasi ozonas, todėl gintariniuose induose saugomas maistas, gėrimai savo gerąsias savybes išsaugo net nelaikomi šaldytuve. Gaminant gintarinę kosmetiką nereikia konservantų - gintaras pats yra puikus antiseptikas.

Gintaras ne tik puošia, gydo, bet ir šildo. Pasidabinus gintaro apyranke ar gintariniais karoliais po kūną pasklinda maloni šiluma.

Ir dar - žemės drebėjimo metu gintaras nesubyra, o tempiasi. Šia jo savybe pravartu pasinaudoti seisminėse zonose dirbantiems architektams.

Vietovė, kurioje slypi gintaro klodai, pasižymi labai stipria energija, veikia kaip kosminės energijos akumuliatorius, todėl žmonės skuba čia atgauti jėgų. Nenuostabu - ten, kur yra daug gintaro, žmogui gera ir malonu, ten norisi sugrįžti.